Pasitarimas pas Holoferną
1Asirų karvedžiui Holofernui buvo pranešta, kad Izraelio tauta pasirengusi karui, uždariusi kalnų perėjas ir sutvirtinusi visas kalnų viršūnes įgulomis bei paspendusi spąstus lygumose. 2Labai įtūžęs, jis susišaukė visus Moabo didžiūnus, Amono pareigūnus bei pajūrio kraštų valdytojus 3ir klausė: „Sakykite man jūs, kanaaniečiai, kokia tai tauta, gyvenanti aukštumų krašte? Kokius ji turi miestus? Kokio dydžio jos kariuomenė? Kur jų galybės ir jėgos ištakos? Kas jų karalius ir kas kariuomenės vadas? 4Kodėl tik jie vieni iš visų tautų Vakaruose atsisakė ateiti manęs pasitikti?“
5Tada visų amonitų vadas Achioras tarė jam: „Mano viešpatie, malonėk išklausyti pranešimą iš savo tarno lūpų. Aš pasakysiu tau tiesą apie tą tautą, kuri gyvena netoli tavęs kalnų srityje. Jokio melo neišgirsi iš savo tarno lūpų.
6Tie žmonės – chaldėjų palikuonys. 7Kadaise jie gyveno Mesopotamijoje, nes nenorėjo sekti dievais savo protėvių, gyvenusių chaldėjų krašte. 8Už tai, kad jie buvo palikę savo protėvių kelią ir garbino dangaus Dievą – Dievą, kurį buvo pripažinę, – jų protėviai išvarė juos iš savo dievų akivaizdos. Tad jie pabėgo į Mesopotamiją ir ten gyveno ilgą laiką. 9Tada jų Dievas įsakė jiems palikti vietą, kur gyveno, ir keliauti į Kanaano kraštą. Ten jie įsikūrė ir praturtėjo auksu, sidabru ir didele daugybe galvijų. 10Vėliau, badui ištikus visą Kanaano kraštą, jie nusikėlė į Egiptą ir apsigyveno, kol ten buvo maisto. Ten jie tapo tokia didelė minia, kad nebuvo įmanoma suskaičiuoti. 11Egipto karalius pasidarė jiems priešiškas ir išnaudojo juos, versdamas dirbti plytas. Jis nužemino juos, padarydamas vergais. 12Jie šaukėsi savo Dievo, ir jis ištiko visą Egipto žemę baisiomis rykštėmis. Tada egiptiečiai išvarė juos iš savo akių. 13Dievas nusekino jiems Raudonąją jūrą 14ir vedė keliu į Sinajų bei Kadeš Barnėją. Išvarę visus dykumos gyventojus, 15jie įsikūrė amoritų krašte ir savo galybe sunaikino visus hešboniečius. Persikėlę per Jordaną, jie užėmė visą aukštumų kraštą, 16išvarydami iš ten kanaaniečius, perizus, jebusiečius, sichemiečius ir visus girgašus. Jie ten gyveno ilgą laiką.
17Kol nenusidėjo savo Dievui, jie gyveno puikiai, nes su jais buvo Dievas, kuris nekenčia nedorybės. 18Bet nukrypę nuo kelio, kurį jis buvo nužymėjęs, jie be perstojo buvo vis labiau ir labiau kamuojami dažnų karų ir galop išvaryti į svetimo krašto nelaisvę. Jų Dievo šventykla buvo sulyginta su žeme, ir visi miestai užimti priešų. 19O dabar jie sugrįžo pas savo Dievą ir pargrįžo iš tų vietų, į kurias buvo nublokšti. Jie atgavo Jeruzalę, kur stovi jų šventovė, ir įsikūrė aukštumų srityje, nes ji buvo neapgyventa.
20Tad, mano valdove ir viešpatie, jeigu ta tauta nusikalsta kuo nors per neapsižiūrėjimą, jeigu nusideda savo Dievui, ir mes tikri dėl jų įžeidimo, galime žygiuoti ir priversti juos kovoti. 21Bet jeigu jų tauta nekalta, teapeina juos mano viešpats, nes jų Dievas apgins juos, o mes tapsime pajuokos dalyku visam pasauliui“.
22Achiorui baigus visa tai pasakoti, visi žmonės, stovintys aplink palapinę, pradėjo triukšmauti. Holoferno pareigūnai ir visi pajūrio kraštų bei Moabo gyventojai atkakliai reikalavo, kad jis būtų sudraskytas į gabalus. 23Jie kalbėjo: „Mes nebijome izraelitų! Tai silpna ir bejėgė tauta, nepajėgi kariauti. 24Tad žygiuokime, valdove Holofernai! Tavo kariuomenė praris juos vienu kąsniu!“
